Artėjant vilkų medžioklės sezonui

2016-09-27

Ar vilkų sudraskytų naminių gyvulių kančios yra nereikšmingos?

 

Viktoras RINKEVIČIUS, Lietuvos  medžiotojų ir žvejų draugijos Biržų skyriaus narys

 

Žiniasklaidoje vis dažniau aprašomi įvykiai, kai dėl beširdžių žmonių elgesio  nukenčia šunys, katės, kiti naminiai gyvūnai. Be abejo, tai jaudina ir sukrečia. Publikuojamos ir gražios istorijos, kai apleistus, nuskriaustus augintinius priglaudžia kiti nuoširdūs, jautrios sielos žmonės. Tai labai gražūs pavyzdžiai, įsimenančios pamokos vaikams, kaip reikia elgtis su gyvūnėliais, rūpintis ir mylėti juos.

Tačiau šiose gyvūnų istorijose mane jaudina ir neramina vienas dalykas – vilkų sudraskyti ar sužaloti naminiai gyvūnai, kartais tie patys šuneliai. Vilkai pas mus globojami, yra aktyvių, didelę įtaką valdžiai ir daliai visuomenės turinčių jų gynėjų. Nesakau,  kad tai blogai, nes kiekvienas turi teisę gyventi – ir vilkas, ir jo auka, tačiau mylėdami vilkus nevirskime patys beširdžiais vilkais.

Liūtas, pagavęs savo auką, pirmiausia ją nužudo, tik po to suėda. O vilkai auką drasko gyvą. Tai liudija daugybė po nakties rastų vilkų apdraskytų, leisgyvių naminių gyvulių su išplėštais šonais, apėstomis galūnėmis. Jie patiria didžiules kančias, tačiau jų kančios kažkodėl gyvūnų globėjams ir vilkų mylėtojams bei didelei daliai klaidinamos visuomenės – bereikšmės. Kodėl?

Šiuo metu kas naktį Lietuvoje užpuolami naminiai gyvuliai. Dažnai dėl to kaltinami jų savininkai, iš jų reikalaujama saugoti savo gyvulius. Bet tai praktiškai neįmanoma. Pirmiausia, visa tai kainuoja ir nežinai, kada vilkai pas tave ateis. O jie ateina vis dažniau ir jų teritorijų geografija plečiasi.  Elektrinės užtvaros, net tvoros dažnai nepadeda. Be to, kaime gyvenanti, keletą gyvulių auginanti šeima neturi iš ko tai padaryti. Kiekvieną naktį suvesti gyvulius į tvartą ir ryte atgal? Tegu pabando tas, kas to nedarė, ir supras, kiek tai darbo ir vargo, o dažnai ir nėra galimybės, jei ganyklos toliau nuo namų.

Sunkiau besiverčiančiai šeimai vilkų padaryta žala būna didžiulė. Juk kartais sudraskyta karvė būna pagrindinis pragyvenimo šaltinis.  Tiesa, kompensaciją už vilkų padarytą žalą kartais galima gauti, tačiau kas kompensuos šeimos ir vaikų širdies skausmą, netekus mylimo gyvuliuko? Kaip išaiškinti vaikui, kad skriausti naminių  gyvūnėlių negalima, o vilkams draskyti jį „dėdės“ leidžia?

Galima teigti, kad tai – normalus gamtos reiškinys, bet mes gyvename XXI amžiuje, daug kas pasikeitė mūsų gyvenime, nei buvo prieš šimtą ir du šimtus metų. Negali egzistuoti dvigubi standartai. Paskelbus žiniasklaidoje apie nuskriaustą augintinį piktinasi visa Lietuva, o dėl kiek­vieną naktį gyvo vilkų sudraskyto naminio gyvulio beveik niekam širdies neskauda. Šį precedentą sukūrėme mes patys. Turime rasti pusiausvyrą tarp vilkų ir žmonių, tam priemonių yra. O akla meilė prie gero nepriveda.

 

Aišku, yra ir kita išeitis, dabar ypač populiari: nepatinka Lietuvoje – važiuok į Airiją, Angliją, Norvegiją, vilkai ten nepuls, ne Lietuva juk. Tačiau aš manau, kad savo žmones reikia labiau gerbti ir mylėti nei vilkus. O tai jau priklauso nuo mūsų valdžios ir jų leidžiamų įstatymų, kuriuos, akivaizdu, reikia keisti. Deja, daugumai valdžioje esančių miesto žmonių tai visai neaktualu, tad ir širdies neskauda. Jiems kur kas lengviau pareikalauti, kad savo gyvulius saugotų jų savininkai.